Pastaruoju metu Lietuvą palieka vis daugiau žmonių. Jie ieško geresnio gyvenimo, nori daugiau užsidirbti. Tuo metu Lietuvoje dauguma teigia, kad išvykėliai nebėra lietuviai, bet ar tikrai emigravęs lietuvis – ne lietuvis?
Kai kurie išvykėliai kaip tik įmanydami stengiasi užmiršti ir atsikratyti lietuvybės. Jie nemoko savo vaikų lietuvių kalbos, neleidžia jų į lietuviškas mokyklas ir kalba šeimoje kokia nors kita kalba, bet tik ne lietuvių. Taip pat tėvai nepasakoja savo atžaloms apie įvairias Lietuvos valstybines šventes, jų nemini ir patiems suaugusiems po truputį jos išgaruoja iš galvos. Būna ir taip, kad emigravęs lietuvis „pamiršta“ savo tapatybę. Paklaustas iš kur jis atvykęs, atsako, kad iš Jungtinių Amerikos Valstijų ar Norvegijos, ar Švedijos, bet tik ne iš Lietuvos. Gaila, kad išvykėliai nori kuo greičiau ištrinti iš savo galvos visas žinias apie savo gimtinę ir pritapti prie svetimšalių.
Tačiau yra ir kitokių lietuvių – emigrantų, kurie stengiasi išlaikyti lietuvybę savo galvoje ir širdyje. Jie įkuria įvairias parduotuves kur galima įsigyti įvairių, lietuviškų maisto produktų. Taip pat nepamiršta ir bažnyčių, kuriose tikintieji gali pašlovinti savo Viešpatį, melstis jam ir klausyti pamokslų lietuvių kalba. O kaipgi galima pamiršti savo atžalas? Joms yra įsteigiamos lietuviškos mokyklos, kuriose vaikai yra mokomi tėvų gimtosios kalbos, taip pat nepamirštama ir Lietuvos istorija, svarbios datos ir šventės. Štai Ontarijo provincija, Toronte yra puikus įvairių lietuviškų institucijų pavyzdys: parapija, bankas, mokykla ir net pensionatas! Šaunu girdėti, kad yra lietuvių – emigrantų, kurie myli savo šalį ir skiria savo laiką puoselėdami lietuvybę užsienyje.
Saugant lietuvybę už Lietuvos ribų nepakanka tik steigti įvairias lietuviškas institucijas, reikalinga, kad šeimoje taip pat būtų mylima bei puoselėjama ši tautybė ir kalba. Įvairios šeimos įvairiai sprendžią šią situaciją. Vienos namuose stengiasi kalbėti tik lietuviškai, be jokių žargonų ir barbarizmų. Kitos dvigubai daugiau laiko švenčia tautines šventes, pavyzdžiui, jei mes Užgavėnės švenčiame vieną dieną, tuomet jie – dvi. Jei per Jonines ieškome paparčio žiedo vakare, naktį ir rytą, išeina, kad mes jo ieškome dvi dienas, o jie net keturias dienas! Tokias šeimas reikėtų gerbti, jie tikri šaunuoliai! Tikriausiai mums, kurie gyvename Lietuvoje, reikėtų susimąstyti ir pasimokyti patriotizmo iš emigrantų.
Tikriausiai dabar visi pasakytų, kad emigravęs lietuvis yra lietuvis! Tik nežinia, ar toji užsienio kultūra neužgoš lietuviams – emigrantams tos meilės Lietuvai...
