Išvyka į gamtą

Kamilė Gaidelytė, Debora Nenartavičiūtė, Nojus Zvicevičius

Mokslo metų pabaigoje septintokų klasė, išsiilgusi nuotykių, ruošėsi į išvyką. Dėl vienos priežasties ši išvyka bus ne tokia maloni. Dėl kaimietės Rugilės. Ji nori važiuoti su visais kartu. Bendraklasiai nusprendė išvykoje Rugilę paerzinti, todėl sutiko ją priimti į savo būrį. Visi susikrovė kuprines, susėdo ant dviračių ir išvažiavo. Važiuoti reikėjo neilgai, pro mažą kaimelį ir nedidelį miškelį. Atvažiavę pasistatė palapines, apžiūrėjo gyvenvietę. O tada prasidėjo linksmybės. Vieni žaidė žaidimus, kiti maudėsi, prie laužo kepė kepsnius, dainavo linksmas dainas. Tačiau pamatę neapsakomai gražų saulėlydį, visi susėdo ant nedidelio kalniuko ir žiūrėdami kramsnojo gardžius sumuštinius.

Vaizdas nepakartojamas. Atrodo lyg saulė susilieja su ežeru. Saulė tokia apvali ir raudona, net vanduo įgauna jos atspalvių. Ežeras skaidrus ir tyras, matosi plaukiojančios žuvytės. Kitame krante auga sodriai žalia žolė, plyti laukai, geltoni kviečiai ir šieno kupetos. Kur ne kur stovi nedideli namukai. Kaimas vakare toks ramus ir gražus, bet ne ką prastesnis vaizdas ir čia, vaikų stovyklavietėje. Ją septintokai įsikūrė ant kalvelės, apaugusios dobilais bei ramunėmis. Kalvelę supa žalios ir tankios girios. Naktimis jose vaikštinėti baugu, bet tik ne tokį gražų vakarą. Tuoj nusileis saulė, patekės mėnulis ir visi išvys nuostabiai žėrinčias žvaigždes. Vaikus užplūsta nuostabus jausmas, bet jį išsklaido besiartinanti Rugilė.

- O, žiūrėkit! Ateina Rugilė! - sušuko Saška.

- Ta kaimietė? - nusistebėjo Nikita.

- Aha,- pritarė Saškai Lukas.

- Ką ji čia veikia? - paklausė Svieta. - Taigi ji savo lygio draugų turi Bezdoniškėse.

- Tikriausiai blusuota kvailė ir kaime neturi draugų, tai prie mūsų kaip utelė prisikabino, - paaiškino Karolina.

- Rugilė debilė! - Šaukia visi išvien.

- O kaip ji bjauriai atrodo! - aiktelėjo Solveiga.

Iš Rugilės visi šaiposi, nes mergaitė gyvena kaime. Ji yra tamsaus gymio, ant veido yra daug apgamų ir strazdanų. Rugilės akys pilkos, o tankūs antakiai žvilgsnį daro rūstų. Jos plaukai trumpi ir juodi. Pati Rugilė žemo ūgio, apkūni. Ji dėvi baltą žvejo kepuraitę su kišenėlėmis, rausvą palaidinukę, kurios rankovės purvinos. Taip pat mergaitė užsimetusi išblukusią, pilką liemenę, sulopytus džinsus bei sportinius batelius. Galbūt kaime ją ir vadintų gražuole, bet tik ne čia, bendraklasių būryje.

Prisiartinusi Rugilė tarė:

- Tik pažiūrėkit, koks gražus vakaras kitame ežero krante!

- Jo jo, tave gi kaimas traukia, - išsiviepė Karolina.

- Tai va, dabar vakaras, o per naktį gali nuplaukti į kitą krantą.

- Po mėšlą palakstysi ir musių paėsi, namus prisiminsi, - šaiposi Nikita.

- Na tikrai, taigi ir savo gaivų kvapą atgausi, - kikena Svieta.

- O jums neatrodo, kad jos gaivus kvapelis niekada ir nebuvo pranykęs! - tarė Solveiga.

- Jo, tai gal ją į ežerą įmetam, tai bent jau musės aplink neskraidžios, - pasiūlė Lukas.

- Davai, - sutiko Saška.

- Ėėė, palaukit, o gal ji plaukti nemoka!- sušuko Svieta.

- Nesijaudink. Taigi pažiūrėk į jos lašinius ant pilvo! Ten visas gelbėjimosi ratas, - paniekinamai tarė Solveiga.

Berniukai paėmė šaukiančią Rugilę už kojų ir įmetė į ežerą. Vaikai juokdamiesi nubėgo į miškelį ir nematė ašarų, tekančių Rugilės skruostu. Mergaitė nubėgo į palapinę ir, karčiai verkdama, užmigo, o vaikai sėdėjo po medžiu ir šnekučiavosi:

- Manau, jos poodinis sluoksnis per daug storas, kad praleistų vandenį, - džiūgaudama tarė Karolina.

- Vandenėlio jai neužteko, tai gal ir varlę į kaimietės palapinę įmetam, - pasiūlė Lukas.

- Puiki mintis, - pritarė Solveiga.

Taigi pokštininkai pradėjo ieškoti varlės, su kuria galėtų išgąsdinti Rugilę. Iš pradžių jiems niekaip nesisekė, tačiau nenustojo tikėję savo sėkme. Netikėtai nuėjęs prie ežero, Saška pamatė varlę, kuri buvo prie pat jo kojų. Tuomet jis ją sučiupo ir nunešė parodyti savo draugams. Draugai buvo patenkinti radiniu ir kuo skubiau pradėjo eiti palapinių link. Sugrįžę į stovyklą, vaikai atsargiai paleido taip ilgai ieškotą gyvūnėlį į Rugilės palapinę. Tada visi laimingi ir juokdamasi išsiskirstė po savo būstus ir laukė rytojaus, kada išgirs, kaip miegojo jų taip nekenčiama bendraklasė.

Rugilė, atsikėlusi anksti ryte, pamatė ant suolo susėdusius visus savo klasės draugus ir smalsiai žiūrinčius į ją.

- Tai kaip miegojai, kaimiete!?- pašaipiai sušuko Karolina.

Rugilė pagalvojo ir nedrąsiai atsakė:

- Nelabai gerai miegojau. Kažkas lyg ir šokinėjo per mane, bet nelabai pajaučiau ir nežinau, kas tai buvo.

- Tai jau tikrai. Į tavo palapinę reikia tarantulą paleisti, tai bemat kaip kiaulė žviegt pradėsi, nes tokioms kaip tu taip ir reikia,- nužvelgdama Rugilę pasakė Svieta.

Visi pradėjo juoktis ir badyti ją pirštais, o Rugilė tik stovėjo ir bandė visą tai atlaikyti, tačiau pašaipos nesibaigė.

- Tai gal jau supratai, kas galėjo ant tavęs šokinėti, žviegianti kaimiete!?- paklausė Lukas.

- Dar ne, bet aš...

- Ką tu!? Tavo protas kaip pirmoko! Kaip tu nesupratai, kad tavo palapinėje buvo varlė, kurią mes ten paleidome! - pertraukdama Rugilę, pasakė Solveiga.

Rugilė negalėjo viso to iškęsti, tad vėl grįžo į palapinę ir visą dieną ten verkdama prabuvo. Visi kiti iš jos šaipėsi ir galvojo, kaip dar galėtų vargšelę įskaudinti.

Sugalvojo ją pakviesti važinėtis dviračiais, o tada galės pasišaipyti iš netikelės nerangumo. Rugilė, nors ir nenorėdama, sutiko ir visi patraukė kelio link. Septintokai važiuodami vis šnabždėjosi ir kikeno, o mergaitė nujautė kažką blogo. Tarp bendraamžių ir mergaitės tvyrojo įtampa. Kelias vingiavo viršukalne. Kelkraščių nebuvo, jų vietą užėmė status skardis. Rugilė jautėsi nejaukiai, norėjo sprukti iš čia kuo greičiau, bet bijojo, jog pašaipūnai vėl imsis savo darbo. Vaikinai važiavo nelaikydami rankomis dviračio vairo. Jie šaipėsi iš Rugilės, kad ji yra vyriško sudėjimo ir turi mokėti šitokį triuką. Visi tik ir laukė progos, kai mergaitė suklys, kad galėtų iš jos pasijuokti. Nelaimėlė, apimta nevilties, paleido rankomis dviračio vairą. Šis pasisuko, ratai pakrypo ir klykianti Rugilė nugarmėjo skardžiu. Skriaudėjai išsigandę sužiuro žemyn. Apačioje gulėjo sulankstytas dviratis ir kraujuojanti jų bendraklasė. Ši buvo be sąmonės. Svieta iškvietė greitąją pagalbą, o kiti vaikai stovėjo be žado. Dėl to dar ilgai jie jaus kaltę. Netrukus atvyko medikai ir nugabeno vargšę mergaitę į ligoninę.

Rugilė pramerkė akis nesuprasdama kur yra. Ji gulėjo lovoje, baltoje patalpoje, o ją apspitę sėdėjo vaikai. Jų veiduose šmėžavo šypsenos, o rankose dovanos. Pagalvojusi, jog sapnuoja, sužeistoji bandė atsistoti, bet kūnu nuvilnijo skausmas. Diegė dešinę koją, kuri buvo lūžusi. Rankoje buvo gili žaizda. Rugilė sudejavo iš skausmo, o visi atėjusieji puolė ją apkabinti, atsiprašinėti bei teikti dovanas. Net Karolina su Solveiga apsikabino klasės draugę. Rugilė nesutvardžiusi džiaugsmo nusišypsojo. Ji nepyksta tik visus džiugina savo linksma šypsena. Niekas negalėjo pagalvoti, kad mergaitė kada nors sutars su nepakančiais klasės vaikais.

Raistelėnų mokyklos gyvenimas

Kristina Markauskaitė, Agnė Statulevičiūtė, Džiugas Širvys

Tikriausiai kiekvienas paauglys susiduria su bendravimo problemomis. Tai būna skaudžios ir nemalonios situacijos, tokios, kaip pašaipos, mušimasis. Dažniausiai tai vyksta mokyklose, mokyklose, kuriose niekas nekreipia į tai dėmesio ir su tuo nekovoja. Šiuo klausimu neišsiskiria ir Raistelėnų pagrindinė mokykla. Čia taip pat yra patyčių, pravardžiavimų, kabinėjimosi prie silpnesnių ir, kas svarbiausia, į tai niekas nekreipia dėmesio. Taigi, papasakosiu jums vieną istoriją, kuri nutiko Raistelėnų pagrindinėje mokykloje.

Šioje mokykloje kiekvienas mokinys žinojo devintokus: moksliuką Dominyką ir Pauliaus gaują. Domas buvo visų konkursų prizininkas, „dešimtukininkas“. Tačiau niekas nenorėjo būti vaikino vietoje, nes iš jo visi tyčiojosi. Tikriausiai daug bendraamžių norėjo pabandyti apginti Domą, bet giliai širdyje žinojo: jei apgins berniuką, turės labai daug nemalonumų su Pauliaus šutve. Taigi visi tylėjo, nuo mažiausio iki didžiausio, o mokytojai nekreipė į tai jokio dėmesio.

Kiekvieną rytą Domui tekdavo nemalonus susitikimas su garsėjančia žiaurumu ,,Pauliaus vilkų” gauja. Beveik kiekvienas rytas prasidėdavo šitaip:

– Sveikas Domukai, moksliukai, gerasis mamyčiuk, – Domas, nieko neatsakęs, nueidavo toliau, bet Paulius nenusileisdavo ir garsiai surikdavo:

– Ar girdi? Domai, aš su tavimi kalbu! Matau, tu nepagarbiai elgiesi su už tave pranašesniu! Na, vaikinai, parodykit, kas yra pagarba...

Tada prasidėdavo muštynės, visi gaujos nariai atimdavo iš Domo kuprinę, išmėtydavo jo knygas, vadovėlius, sąsiuvinius, stumdydavo, spardydavo moksliuką ir, išgirdę skambutį į pamoką, gauja išsibėgiodavo. Vaikinas ramiai susirinkdavo knygas ir nuliūdęs įeidavo į klasę...

Vargšas Dominykas. Ir taip kiekvieną rytą. Jis niekada neverkdavo prie kitų, bet kai tik grįždavo, puldavo į lovą ir verkdavo ištisas valandas. Deja, bet Domui ašaros niekuo nepadėdavo. O juk šitaip gyventi buvo daugiau nebeįmanoma! Domas manė, jog visi jo nekenčia, nemėgsta ir yra prieš jį. Galvojo, kad jis niekam nereikalingas ir nenaudingas. Reikėjo kažką daryti. Bet ką? Domas nežinojo. O dar šį šeštadienį su klase privalėsiantis eiti į operos ir baleto teatrą. Domui vėl mintyse sukosi viena įkyri mintis: „Ir vėl būsiu pravardžiuojamas, mušamas...“.

Štai ir atėjo ta diena, kai Domas su klase eis į operos ir baleto teatrą. Vaikinas ryte gražiai susišukavo, apsirengė ir išžygiavo iš namų ir, kaip kiekvieną rytą, prie mokyklos vartų jį pasitiko Paulius su savo gauja.

– Sveiks, gražuoliuk, – tarė šaipydamasis Paulius.

– Tai ko nesisveikini, gal mūsų nematai per savo gražumą? – pašaipiai paklausė vienas iš šutvės narių.

– Atstokit nuo manęs! – supykęs sušuko Dominykas.

– Ne, o kodėl turėtume? Mes juk norime tave gražiau sušukuoti!

– Nieko man iš jūsų nereikia, – tarė moksliukas ir jau norėjo pralįsti pro gaują, bet vienas iš „ Pauliaus vilkų“ gaujos narių pačiupo jį už pakarpos.

– Nori muštynių? Nori elgtis grubiai? Mes sutinkame, elgsimės su tavimi grubiai.

– Atstokit nuo manęs, man rei... – devintokas neužbaigė sakinio, nes Paulius smogė jam į veidą.

Dar nespėjęs atsitokėti Dominykas pajuto smūgius iš nugaros į kojas, staiga pasipylė smūgiai į veidą, kruvinu veidu vaikinas bandė priešintis, bet veltui. Kažkas, pakirtęs pakinklius, jį pargriovė ant žemės, Paulius iš kojos smogė į pilvą, vienas stipresnių gaujos narių pradėjo tempti už plaukų, galvą daužyti į asfaltuotą ir snieguotą šaligatvį. Domas buvo jau beveik praradęs sąmonę. Paulius, pamatęs, kad auka labai prastai jaučiasi, sušuko:

– Gana, užtenka, gavo tai, ko nusipelnė liurbiai, moksliukai ir įvairūs menkystos. Beje, gražuoliuk, dabar tu žymiai gražesnis ir patrauklesnis! Tuomet atsisukęs į leisgyvį Dominyką kreipėsi:

– O tu, kvaily, jei kam nors pasiskųsi, tau šakės.

Tuomet Paulius su gauja paslapčia nubėgo į mokyklos tualetą nusiplauti kraują.

O tuo metu prie mokyklos vartų leisgyvis ir paslikas gulėjo vargšas Dominykas. Kaip tyčia pro šalį ėjo pagyvenęs vyriškis ir, pamatęs begulintį vaikiną, labai išsigando.

- Kas tau atsitiko, vaikine? – paklausė maloniu balsu.

- Oooooi, – vangiai sudejavo Domas.

- Gal galiu kuo nors padėti?

- Nieko man nėra, – grubiai atkirto, nes jam buvo pasakyta, kad niekam neprasitartų.

- Jeigu nepasakysi, pranešiu policijai! - grasino nepažįstamasis.

- Ne, ne! Gerai jau, gerai pasakysiu, tik niekam nesakykite. Mane primušė „Pauliaus vilkų“ gauja.

Vyriškis tik pakraipė galvą ir pasakė:

- Eime su manim. Juk nedrybsosi čia visą laiką. Vyras padėjo vaikinui atsistoti ir jiedu nuėjo.

Vyriškis Domą nuvedė į savo namus, rūpestingai apžiūrėjo žaizdas, nuplovė, sutvarstė. Domas, tik dabar suprato ir atpažino šį vyrą – tai kiemsargis Jonas iš šalia esančios mokyklos kiemo. Berniukui visada jis atrodydavo toks rimtas, piktas. Galbūt buvo užsidaręs savyje? Bet dabar Domas suprato, kad šis žmogus yra labai geros širdies, paslaugus, draugiškas. Kiemsargis užvirė arbatos ir pavaišino berniuką sausainiais. Vyrai laimingi šnekučiavosi ir Domas, atvirai pasikalbėjęs su kiemsargiu, širdyje pajuto, kad jis ir Jonas abu yra šiek tiek panašūs: abu kentėję nuo savo bendraamžių, abu jie buvo patyčių objektai savo mokyklose. Išgėrę arbatos, išėjo pasivaikščioti į lauką, ežero pakrante. Besikalbant Dominykas suprato, kad visą laiką reikia būti nuoširdžiam, elgtis maloniai, susirasti draugų, džiaugtis gyvenime viskuo, būti savimi, kad ir kaip nesisektų ir jei atrodytų, kad niekas tavęs nemyli, reikia žinoti, kad Dievas, tėvai, tikri draugai tave visada myli, niekada nepaliks, visada padės.

Vyrai bevaikščiodami vakare, ramioje prieblandoje išgirdo šūksnius ir neaiškius garsus, lyg kažkas būtų įlūžęs į užšalusį ežerą, nubėgę link įvykio vietos išvydo bandantį išlipti iš ledinio vandens Paulių, taip tą patį Paulių, kuris šiandien su savo gauja sumušė vargšą Dominyką ir paliko likimo valiai. Vyrukai, nieko nelaukę, nudūmė pas nelaimėlį ir nesunkiai išvilko ant ežero kranto, vienintelis skenduolio žodis buvo „ačiū“. Visi nuėjo į Jono namus, kur Paulius sušilo. Vyrai rimtai pasikalbėjo apie patyčias, muštynes. Devintokai susitarė, kad nebesipyks, nieko neskriaus, neapkalbinės už akių, kad apgins jei kas kitas bandys lįsti ar kitaip kabinėsis. Linksmai praleidę laiką, vaikinai grįžo namo.

Kitą dieną Dominykas apsirengė kaip jam patinka, o ne taip kaip tėvai liepdavo. Per pamokas buvo linksmesnis, ne toks uždaras, padėdavo kitiems išspręsti uždavinius. Per pertraukas susirado draugų, ėjo į lauką žaisti krepšinį, o nesėdėjo ant suoliuko ir neskaitė nuobodžių vadovėlių. Domas pasidarė linksmesnis, po pamokų pradėjo užsiimti jam patinkančia veikla – tai yra plaukimu, krepšiniu. Vaikino pažymiai nė kiek nesuprastėjo, tokį pasikeitusį klasioką pastebėjo ne tik mokytojai, bet ir mergaitės. Pauliaus šutvė geriau sutarė su kitais moksleiviais, mokykloje vaikai nebeturėjo skriaudėjų, nes mokiniai ne tik girdėjo, bet ir regėjo, kokių pasekmių gali sulaukti patyčios.

Kūryba. Nuotykis Norvegijoje

Konradas Miloševičius

Praeitą žiemą išvažiavau į Norvegiją pakopinėti po kalnus. Mano planai buvo tokie: išsinuomoti namelį prie ežerėlio kažkur kalnuose, ten pernakvoti, ryte dviem dienom išvykti į kalnus ir grįžti.

Tačiau viskas įvyko truputį kitaip. Visų pirma, atvykęs aš nuspendžiau išbandyti, ar ledas ant ežero tvirtas. Pasiėmiau netoli gulinčią lazdą ir pabaksnojau prieš save. Ledas buvo tvirtas. Drąsiai žengiau priekin. Nuėjau iki vidurio, kai ledas netikėtai pavojingai sutraškėjo. Ėmiau bėgti atgal. Įskylimas ėmė lėkti paskui mane, buvo beveik pasiekęs, bet aš staigiai atšokau į šoną. Įskilimas staigiai pasuko link manęs.

Nespėjau susivokti, o jau buvau po vandeniu. Kūną sukaustė ledinis šalis. Supratau:

– Jei greitai neištrūksiu iš čia, mane sutrauks mėšlungis. Bandžiau iškilti į paviršių, tačiau kur aš įsmukau, buvo užslinkęs ledas. Daužiau jį, bet nieko nelaimėjau. Tuomet rankomis ėmiau ieškoti, pro kur galėčiau išlįsti. Jaučiau, jog ima apleisti jėgos. Tuomet iškilau į paviršių. Pagaliau!

Sėdėjau su antklode namuose prieš židinį. Po truputį ėmiau šilti, pasidaręs arbatos, visiškai atgavau jėgas. Tada pradėjau planuoti, ką veiksiu toliau. Susikroviau kuprinę ir atsiguliau į lovą. Rytoj laukia sunki diena!

Kitą rytą anksti atsikėliau ir išėjau į lauką. Patraukiau į šiaurę, aukštyn į kalnus. Priėjęs statų skardį, už savęs pamačiau olą. Staiga iš jos išbėgo meška, ji bėgo tiesiai į mane. Nieko gero nesugebėjau sugalvot, taigi tik sustingau ir nebekvėpavau. Stipriai ir drėgnai šnopuodama, meška pribėgo prie manęs. Ilgokai pauosčiusi aplaižė ir mieguistai urgzdama įlindo atgal į olą.

Nors čia ir buvo puiki vieta stovyklavietei, prisibijojau meškos, taigi dar šiek tiek palipau aukštyn, kol radau plokščią plotelį. Pasistatyti palapinę buvo sunkoka, nes pūtė stiprus ir šaltas vėjas. Galiausiai palapinė buvo pastatyta. Nors atrodė apgailėtinai, buvo patenkinama.

Naktį mane pažadino šaltis. O ne! Mano palapinę vėjas nešė link kalno krašto. Taip išsigandau, jog viską pamiršęs ėmiau dumti link savo mobiliojo namelio. Per vėlu! Palapinė nusklendė pavėjui tolyn nuo kalno. Taip sutrikau, kad net nejaučiau šalčio ir erzinančio vėjo.

Tamsoje ėmiau leistis žemyn. Švietė pilnatis, taigi šiaip ne taip mačiau, kur einu. Nusigavau iki lokio olos. Nežinojau, ką daryti, taigi paskubomis pasimeldžiau, jog meška manęs nesuėstų ir įbėgau į olą. Buvau sustiręs į ožio ragą.

Atsibudau, kai lauke jau ryškiai švietė saulė. Sunkiai suvokiau, kad dar esu gyvas. Paskutinės mano akimirkos buvo tokios apgailėtinos – leisgyvis, sustiręs. Jaučiausi baisiai išalkęs, tad išbėgau į lauką ir ėmiau leistis žemyn.

Praėjo nemažai laiko, kol pasiekiau savo lūšnelę. Pribėgęs prie telefono skubiai paskambinau draugui, kad atvažiuotų manęs paimti. Tada sušveičiau kelias skardines konservuoto maisto ir laukiau...

Dima...

Samuelis Dičius, Danielė Puidokaitė, Estera Suboč

Buvo graži pirmadienio popietė. Suskambo skambutis, kuris reiškė technologijų pamokos pradžią. Susirinko mokiniai. Tarp jų buvo mokytojos numylėtinis, darbštuolis mokinys Dimitrijus. Technologijos, rankų darbai – pats mėgstamiausias jo užsiėmimas, tik ne klasėje. Čia iš jo tyčiodavosi bendraklasiai berniukai.

Dimitrijus buvo ne toks kaip visi. Jis buvo stambus, oranžinių plaukų, mėlynų akių, didele, kumpa nosimi ir spuoguotu veidu, bet darbščių rankų. Jam nerūpėjo jo išvaizda, labiau rūpėjo rankdarbiai. Jis buvo labiau linkęs i muzikos ir dailės meną ir tikrai jam tai sekdavosi... Tačiau kiti berniukai to nesuprato, ypač Danielius. Jis tikras pašaipūnas, nemėgo Dimitrijaus. Dažnai iš jo šaipydavosi ir kartais be jokio gailesčio, neatsižvelgdamas į jo jausmus ir skausmą.

Ši diena buvo ne išimtis, todėl Danielius pristojo prie vargšelio:

– Sveikas, kumpanosi, kaip tau dar nenusibodo megzti šitą mergaitišką kepurę? Nors gal geriau nusimegzk naują megztinį, nes su šituo vaikštai jau nuo pirmos klasės.

– Tegul mezga tą savo kepurę, nors nesimatys tų jo bjaurių, ryžų, susivėlusių plaukų, –nenusileidžia Danieliaus draugas Jonas.

– Atstokit! – verkšlenančiu balsu išspaudžia Dimitrijus. – Oi, dar apsiverk, – menkinančiai ištaria Jonas.

– Oi, mamytės trūksta. Koks nevykėlis, – be gailesčio prideda Danielius ir spjauna ant Dimitrijaus suolo.

– Šniurkšt, – vaidindamas, kad nieko nepastebėjo, Dimitrijus bando sulaikyti ašaras.

– Spiriam tą išsigimėlį kuo toliau nuo mūsų, – pasiūlo dar vienas berniukas Herkus.

– Še tau! – stumdamas kėdę dar spėja sušukti Danielius.

Dimitrijus pargriūna ant grindų. Visa klasė juokiasi, o Danielius garsiausiai:

– Oi, koks nevykėlis! Storas išsigimėlis. Dabar gulėdamas žliumbs ilgiausiai, – nesulaikydamas juoko šaukia skriaudėjas.

– Gavo ryža kiaulė ko nusipelnė, – su džiaugsmu Danielių papildo Jonas.

Dimitrijus nenori atsikelti net ir tada, kai baigiasi pamoka. Jis tik balsu rauda....

Niekas jo nesuprato. Net mokytojai. Jie niekada nekreipdavo dėmesio į mokykloje vykstančias patyčias. Jie visi praeidavo pro šalį, nekreipdavo dėmesio į labiausiai įskaudintą vaiką mokykloje – Dimitrijų. Iš jo šaipydavosi ir kieme, ir šeimoje. Jo tėvai buvo turtingi, tačiau neskirdavo vargšeliui dėmesio. Jie tiesiog duodavo jam pinigų ir net nesirūpindavo ką jų vaikas veikia, kaip jam sekasi, ką valgo, kur yra... Dimitrijaus jausmai tėvams visada buvo didžiulė paslaptis, kurios niekas nenorėjo žinoti. Nerūpestingieji net nežinojo, kada jų vienintelio sūnaus gimtadienis. Jie tik žinojo, jog berniukui patinka įvairūs rankdarbiai ir iš to net patys dažnai šaipydavosi. Niekam nerūpėjo Dimitrijaus jausmai ir pasiekimai, net patiems artimiausiems žmonėms. Dimitrijus nekentė savo gyvenimo. O dar labiau savo klasioko Danieliaus.

– O, pasirodė mūsų mielasis Dimitrijus, ak, ne taip pasakiau – mieloji Dimitrija,– kitą rytą Danielius prikimba prie Dimitrijaus. Neatstoja ir geriausias Danieliaus draugas Jonas:

– Tai ką megsi šiandien, kiaulyt? O gal tu nesupranti tokios kalbos? Kriu kriu kriu? Gal aiškiau kaip tokiai nupenėtai kiaulei? – menkinančiu balsu pasako Jonas.

– Aš ne paršas... Ir kalbu paprastai, kaip ir visi kiti... – bijodamas, ištaria Dimitrijus. – Nejaugi?? O kodėl tu toks purvinas? Matosi, nesiprausei šimtą metų. Iš tavo plaukų galima aliejų spaust! – nenustoja Danielius. Jau matosi, Dimitrijui kaupiasi didelės, skaidrios, pilnos neapsakomo skausmo ašaros.... Tačiau nenaudėliai neatstoja. Tęsia:

– Na va, vėl žliumbia. Kada tu nustosi?!! Nesveikas mažvaikis. Tu tikra mergaitė! Tau patinka tai kuo domisi mūsų klasiokės! Ar tai normalu?? – pasižiūri į Joną nelaukdamas jokio atsakymo...

– Tu turėtum elgtis kaip mes visi – kaip tikri vyrai, o ne kaip žirna kiaulytė!! – Danielius pradėjo šaukti ant Dimitrijaus.

Vargšelis nesusivaldė:

– Pats tu storas, kvaila nosimi, veidas tavo kaip arklio didelis ir kreivas!!! – šie žodžiai nuskambėjo per visą klasę. Dimitrijus pats pajuto, kad dabar jam baigsis labai blogai...

Ir jis nesuklydo. Visi į jį atsisuko ir vargšeliui nespėjus ištarti nė žodžio, berniukai parvertę jį nuo kėdės, pradėjo spardyti. Dimitrijus bandė prisidengti veidą, bet tuomet nukentėdavo pilvas. Po kiek laiko Jonas spjovė Dimitrijui i veidą. Dar po kelių smūgių iš nosies pasipylė kraujas. Nenorėdamas nusileisti, Danielius stipriai užsimojęs iš kumščio smogė Dimitrijui į pilvą, kuris iš skausmo net negalėjo ištarti nei žodžio. Staiga į klasę įžengė dailės mokytojas ponas Stanislovas. Jis net pabalo iš siaubo, kai pamatė sudaužytą Dimitrijaus kūną. Po kelių sekundžių tylos Stanislovas išspyrė neklaužadas į direktoriaus kabinetą (kurio visi labai bijojo dėl baisios išvaizdos ir griežtų bausmių), o pats pasikvietęs medicinos seselę bandė badėti Dimitrijui.

Kai Dimitrijus pagaliau atgavo sąmonę, jis pastebėjo, jog visi išsižioję vėpso į sužeistąjį. Vargšelis neiškentęs tiesiog rėkte išrėkė:

– Ko spoksot?! Jūsų klausiu, kvailiai, ko spoksot?!

– Mes tiesiog norim tau padėti...– atsakė susigėdusi Eugenija

– Ačiū!!! Jūs man jau pakankamai padėjote!!! Nebenoriu daugiau jūsų net akyse matyt!!!

– Apsiramink, Dyma. Viskas gerai. Tuos durnius reik seniai išvežt į psichuškę...– pridūrė Alikas, – nesinervink!

– AHA!!! Taip tau imsiu ir lyg niekur nieko apsiraminsiu!!!

– Tau viskas normaliai su smegenim?? – neatstoja Alikas.

– Kaip man gali būt su smegenim viskas gerai, jeigu kažkas nuolat jas daužo tiek žodžiais, tiek kumščiais? Tu net neįsivaizduoji, kaip man skaudu.

– Gana!!! – iš visų plaučių sušuko Dimitrijus, – daugiau niekada manęs gyvenime nepamatysit!!!

– Kodėl? – išsigandusi ir vos sulaikiusi ašaras ištarė Eugenija.

– Nes aš varysiu šokt nuo kokio nors tilto ar šiaip nuo ko!!! Jūs man įkyrėjot iki kaulų smegenų!!!

– Ramiau, Dyma…

– Aš nejuokauju…

Dimitrijus išėjo iš mokyklos. Visi taip išsigando šių žodžių, jog nedrįso, net oro įkvėpt. Vienintelė Eugenija nubėgo paskui. Ji kreipėsi į Dimitrijų visais įkalbinamais žodžiais, kad tik jis nedarytų to, ką ketino. Tačiau nieko nepavyko. Galiausiai, besiginčydami, jie priėjo prie tilto. Eugenijai smarkiai pradėjo daužytis širdis, kad vos neiššoko iš krūtinės. Ji maldavo Dimitrijų, kad jis neitų arčiau turėklų, tačiau tai buvo beprasmiška. Mergaitė pradėjo drebėti ir verkti. Jos skaidrios ašaros tekėjo, kaip sraunus upelis, jog atrodė, kad tas upelis niekada nesustos. Dimitrijus irgi pasruvo ašaromis. Jam pasidarė gera, kad nors vienam žmogui jis parūpo jo paskutinę gyvenimo minutę. Jaunuolis pasižiūrėjo į Eugeniją ir paklausė, kodėl staiga Eugenijai jis parūpo, ji nedrąsiai pakėlė savo ašaromis pasruvusias akis ir pasakė tai, ko Dimitrijus niekada nebuvo girdėjęs, niekada.

– Tu man esi brangus... – šie žodžiai taip sujaudino jį, kad jam net galva apsvaigo… Daugiau jis nieko nenorėjo daryti, tik priglausti ją šiltai prie savęs.

Nuo to laiko Dimitrijus ir Eugenija visuomet buvo kartu. Jie per pertraukas dviese megzdavo ir niekas iš Dimitrijaus daugiau net nebandė šaipytis. Mat Eugenija buvo pati populiariausia mergaitė klasėje. Ji visada užstodavo ir apgindavo draugą. Visą laiką buvęs liūdnas Dimitrijus pagaliau pradėjo šypsotis ir dėl to jis amžinai liks dėkingas savo gelbėtojai – Eugenijai.