Svečiai iš Ruandos

Agnė Statulevičiūtė

Nuotraukos J. Genytės

Kovo 7 d. Vilniaus krikščionių mokyklą aplankė kunigas ir misionierius Ruandoje (Afrikos žemyne) Hermanas Hansas Šulcas. Į Lietuvą jis atvyko kartu su savo draugais iš Ruandos, kurie padeda darbuotis jo įsteigtoje Jaunimo sodyboje. Sodyboje nuolat gyvena apie 200 našlaičių nuo 2 iki 22 metų. Kunigo dėka čia veikia amatų mokykla, gimnazija, kurioje mokosi iki 400 vaikų. Stebėdami ruandiečių tautinius šokius, atliekamas liaudies dainas, kasdienybės vaizdus, mokydamiesi jų kalbos žodžių (kurie, beje, labai sudėtingi!), galėjome artimiau pažinti jų kultūrą. Taip pat kunigas Hermanas Hansas Šulcas pasakojo apie Ruandos gyventojų kasdienybę, kuri išties labai skiriasi nuo mūsų. Mokiniams buvo parodyta, ant kokių plaušinių miega ruandiečiai, kaip tvarkosi namus, kuriuose beveik nėra baldų. Mums parodė, kaip kiekvieną rytą moterys eina apie 2 kilometrus ir prisėmusios iki 20 litrų talpos indus vandens, neša juos ant galvos. Vaikai, neturėdami kuo pasistiprinti, todėl nepavalgę pusryčių, kasdien pėsčiomis ir basi eina ilgą kelią į mokyklą, o namo sugrįžta tik penktą valandą vakare. Nudirbę įvairiausius žemės ūkio darbus, jie gali mėgautis žaidimais. Nors šie žmonės gyvena labai skurdžiai, negali būti išrankūs maistui, neturi pinigų, tačiau yra linksmi ir malonūs. Per šią įdomią ir smagią pažintį sužinojome labai daug įdomių dalykų apie Ruandos gyventojus, jų kasdienybę, misionieriaus Hermano Hanso Šulco pasišventimą Ruandos vaikams.

Kūryba. Kelionė į Norvegiją

Ieva Bukytė, Morta Širvytė

Norvegija yra valstybė Šiaurės Europoje. Tai - labiausiai į šiaurę nutolęs Europos žemyno kyšulys, todėl šalies pavadinimas ir reiškia „kelias į šiaurę”. Šalia pakrantės yra apie šimtas penkiasdešimt tūkstančių salų ir salelių. Norvegijoje taip pat yra ir įspūdingo dydžio Skandinavijos kalnai. Mes susižavėjome šia šalimi, taigi nusprendėme ją aplankyti.
Pasiekusios kelionės tikslą – Norvegijos viešbutį palikome savo lagaminus ir išvykome apžiūrėti Norvegijos Vigelando statulų parką. Ši vieta mus užkerėjo, nes skulptūros atrodė įdomios ir tikroviškos, o kiekviena skulptūros dalelytė buvo kruopščiai išskaptuota. Mes per savo trumpą gyvenimą niekada nesvajojome išvysti tokio reginio.
Apžiūrėjusios įspūdingas skulptūras, išvykome į kalnus. Čia išvydome fiordus, apsnigtus medžius ir nardėme po milžiniškas sniego pusnis. Taip pat regėjome galybę gyvūnų: elnių bandas, šermuonėlius, barsukus, lūšis ir bebrus. Supratome, kad Norvegijos gamta yra ypatinga.
Besistebėdamos nuostabiu Norvegijos grožiu, pasiklydome. Staiga už akių užkliuvo sodyba, o šalia - jos nedidelis tvartelis. Ten buvo girdėti avių mekenimas ir vištų kudakavimas. Pasibeldėme į trobelės duris. Jas atidarė akiniuotas, garbanotais plaukais vyras.
Tai buvo Peras Petersonas. Jis vienišius ir atsiskyrėlis, pelnęs skaitomiausio Norvegijos rašytojo vardą. Mes papasakojome jam, kad pasiklydome ir paklausėme, ar galėtų atiduoti mums Skandinavijos kalnų žemėlapį. Ponas Petersonas žaibišku greičiu nuskuodė į virtuvėlę, pagriebė žemėlapį ir pačiupo knygą kietu viršeliu.
Mūsų spėtas pamėgti rašytojas pribėgęs tarė:
- Mergaitės, štai jums kalnų žemėlapis ir mano naujoji knyga už tai, kad jūs vienintelės mane čia aplankėte.
Mes padėkojome už žemėlapį ir pridūrėme, jog nemokame norvegų kalbos ir, nors labai norėtume, negalime priimti jo naujosios knygos. Atsisveikinome ir nužygiavome savo keliu. Iš šio neilgo, bet įdomaus susitikimo supratome, kad Peras Petersonas yra nuostabi ir supratinga asmenybė.
Grįžusios po sunkios ir įspūdžių pilnos dienos, susidėjome daiktus rytojaus kelionei namo – į Lietuvą. Po daiktų krovimosi išvargome ir nusprendėme atsipalaiduoti verandoje su arbatėle. Kai ten įžengėme kažkas sušvito danguje. Pakėlėme galvas viršun... TAI ŠIAURĖS PAŠVAISTĖ!!! Mes pirmą kartą pamatėme ją savo akimis. Jos grožiui apsakyti neradome žodžių. Grožėjomės pašvaiste visą naktį, kol užmigome.
Ryte pabudome sustirusios nuo šalčio, tad stryktelėjome vidun, griebėme lagaminus ir nuliuoksėjom į Lietuvą. Ši kelionė buvo pati nuostabiausia ir nerealiausia mūsų gyvenime.

Populiari paauglių literatūra

Auksė Sprauniūtė

Kai ateini į biblioteką ar knygyną, akys išsiplečia nuo knygų paaugliams gausos. Fantastinės, romantinės, nuotykių – pasirinkimas didžiulis, tik imk ir skaityk. Bet nuo ko pradėti?
Tiems, kurie mėgsta nuotykių knygas, siūlau paskaityti J. R. R. Tolkieno trilogiją ,,Žiedų valdovas”. Šioje istorijoje rašytojas, turėdamas lakią fantaziją, sukūrė visiškai naują, fantastišką, bet tuo pačiu ir tikrovišką pasaulį su jo stebuklingais gyventojais: elfais, nykštukais, orkais bei kitomis būtybėmis. Taip pat knygos siužetas yra įdomus ir dažnai netikėtas, parašytas savitu rašymo stiliumi, kuris tiesiog įtraukia ir sudomina. Pasakojimas yra pilnas eilėraščių, legendų, parašytų paprasta ir rašytojo sukurta kalba, kuri pagyvina tekstą ir suteikia jam savitumo. Galiausiai visa istorija yra keistai panaši į realų pasaulį, jausmus, vertybes, gražiai atspindi ir perteikia gėrio ir blogio kovą realiame gyvenime. Todėl ši trilogija tikrai įdomi ir ją verta perskaityti.
Tačiau ne visi mėgsta knygas, kupinas įtampos ir veiksmo. Jei jums labiau prie širdies žmonių istorijos ir tikri išgyvenimai, paimkite į rankas Timo Guenardo ,,Stipriau už neapykantą”. Ši knyga – tai rašytojo autobiografija, kuri prasideda nuo tos akimirkos, kai jį trejų metukų, pririšusi prie stulpo, palieka mama. Po to knygos puslapiais po truputį keliaujama per visą Timo skausmingą gyvenimą iki tos akimirkos, kai Dievas aplanko jį ir pakeičia jo širdį. Tuomet rašytojo gyvenimas taip pat pasikeičia ir pradeda šlovinti Dievą. Ši istorija be galo jaudinti, graudi, žiauri ir priverčianti susimąstyti, kokie mes kartais būname nedėkingi Dievui ir mus supantiems žmonėms.
O tiems, kurie mėgsta neįtemptas, gražias ir žavias istorijas, siūlau perskaityti Frances Hodgson Burnett knygeles ,,Mažoji princesė”, ,,Paslaptingas sodas” ir ,,Mažasis lordas Fontlerojus”. Jose pasakojamos linksmos, bet tuo pačiu ir pamokančios istorijos apie vaikus ir jų skirtingus gyvenimus.
Knygoje ,,Mažoji princesė” rašoma apie turtingą mergaitę, kuri atvyksta mokytis į kilmingų mergaičių seminariją. Ten ji buvo labai gerbiama ir lepinama, kol staiga nutiko didi nelaimė – jos tėtis mirė. Taigi mergaitė lieko beturtė tarnaitė mokykloje, bet su tokia pat kilnia širdimi, kaip ir tuomet, kai buvo turtinga.
Istorijoje ,,Paslaptingas sodas” pasakojama apie užsispyrusią mergaitę, kuri mirus tėvams išvyksta iš tvankios Indijos į dvarą Jorkšyre pas savo dėdę. Ten ji po truputį atgyja: sustiprėja, tampa draugiškesnė ir išgelbėja nuo niūraus likimo taip pat išlepintą savo pusbrolį. Visą giminę nuo pykčio ir nedraugiškumo išgelbėja vienas sodas...
Knygoje ,,Mažasis Lordas Fontlerojus” pasakojama apie mažą berniuką Sedriką, kuris sužinojo esąs lordas ir iškeliavo mokytis valdyti į savo senelio pilį. Ten jis pakeičia ne tik pikčiurną senelį, bet ir visą aplinkinių valstiečių gyvenimą.
Šias knygeles tikrai verta paskaityti dėl jų įdomaus siužeto, analizuojamų problemų, kuriamų veikėjų charakterių ir įdomaus rašymo stiliaus. Jos turėtų patikti įvairaus amžiaus žmonėms, o ypač paaugliams.

STOP stresui

Morta Širvytė

Gyvenimas įtemptas ir sunkus, todėl dėl mus užgriūvančių rūpesčių neretai patiriame stresą. Kiekvienas nori išvengti ar atsikratyti šios būsenos. Todėl norėdami išvengti streso ar su juo susidoroti, galime imtis veiksmingų priemonių.

Stresas – tai žmogaus reakcija į netikėtą situaciją. Tas netikėtumas galėtų būti: artimo žmogaus netektis, katastrofos, kurių negali suvaldyti, blogas pažymys iš matematikos, rungtynių pralaimėjimas ir daugelis kitų įvykių. Prie nerimo prisideda fiziniai, emociniai ir socialiniai smūgiai. Susidūrus su šiais nemaloniais pojūčiais, norisi kuo greičiau jų atsikratyti.
Vienas geriausių būdų įveikti stresą – judėjimas. Gal jums ir neatrodo, kad mankšta gali sumažinti galvos, pilvo skausmus (juk dažnas paklaustų: sportuoti, kai skauda pilvą? Absurdas!), bet judėdamas žmogus tikrai pasijunta geriau. Žinoma, kad geriau pasijustum, nebūtina užsiiminėti profesionaliu sportu, pakanka pasivaikščiojimo lauke, pasivažinėjimo dviračiu, pasisvaidymo sniego gniūžtėmis.
Dar vienas streso priešnuodis – patinkanti veikla. Labai svarbu susirasti užsiėmimą, kuris padėtų užsimiršti ir atsipalaiduoti. Tai turėtų būti įdomūs, širdžiai mieli darbai. Moteriškos lyties atstovės gali pamegzti, panerti, papliurpti su draugėmis, paskaityti knygą, o vyrai – pažaisti krepšinį, pakilnoti svarmenis, paspardyti kamuolį. Veikti galima viską, kas atneša malonumą ir papuošia veidą šypsena.
Nemažiau svarbus yra bendravimas su aplinkiniais. Žmonėms pabėgti nuo streso sukeltų padarinių padeda išsipasakojimas. Kai jie savo draugams pasako, kodėl taip blogai jaučiasi, dažnai akmuo nuo širdies nusirita ir jie jaučiasi daug ramiau bei saugiau. Juk draugai visada paguodžia, ieško išeities ir padeda sunkią akimirką.
Jei nepadeda visi šie būdai, yra dar viena išeitis – bažnyčia. Čia tikrai surasite žmonių, kurie pasimels už jus ir paprašys Dievo, kad padėtų atsikratyti įtampos ir galėtumėte džiaugtis tuo, ką Jis duoda. Šiuo atveju labai svarbu, kad žmogus būtų atviras su Dievu ir neužsisklęstų.
Kaip matyti iš visų situacijų yra išeitis. Ieškant išeities būdų ir pagalbos, galima susidoroti su užgriuvusiais rūpesčiais ir negandomis, bet svarbiausia – nenuleisti rankų ir belstis.