Benjaminas, 4 klasė
Pirmosios snaigės
Aš labai mėgstu žiemą. Visada laukiu pirmojo sniego. Kai pasirodo pirmosios snaigės, išbėgu į lauką pasigrožėti jomis.
Vieną ankstyvą žiemos rytą pamatęs krušą pamaniau, kad tai pirmosios snaigės ir išdūmiau į kiemą. Bet teko nusivilti. Dar blogiau, grįžau namo su gumbu pakaušyje. Nuo stogo krintantis ledukas pataikė man tiesiai į galvą. Grįžau nusiminęs ir atsiverčiau knygą apie snaiges. Skaičiau iki vakaro. Atėjo laikas miegoti. Atsiguliau ir užmigau. Sapnavau snaigių šalį. Joje viskas buvo balta. Visi augalai, gyvūnai ir kitos sniego būtybės. Jos buvo draugiškos ir aš su jomis greitai susidraugavau. Kartu žaidėme sniego mūšį ir statėme ledo pilis.
Kai pabudau, pažiūrėjau pro langą. O ten, sninga!
Greta, 4 klasė
Pirmasis sniegas
Tądien labai laukiau pirmojo sniego. Atėjo ir vakaras. Staiga pro langą pamačiau pirmuosius pūkelius.
Labai apsidžiaugiau ir žavėjausi snaigių šokiu. Jos sukosi man prie lango tarsi dėvėdamos krištolinius sijonėlius. Besigrožint padvelkė lengvas vėjelis. Išdykėlis prigrobęs pilnas rieškučias sidabrinių pūkelių žarstė juos į visas puses. Ir lyg tarp kitko mesteldavo vieną kitą saują į mano langą, lyg kviesdamas kartu paišdykauti. Neiškenčiau! Paskubomis užsivilkau paltą, apsimuturiavau šaliką ir nudūmiau laiptais žemyn į kiemą. O kiemas nuklotas baltu sniego patalu. Atsargiai žengiau žingsnį. Pasigirdo „girkšt“ . Kaip buvau pasiilgus šio garso! Nepajutau, kaip kojos nunešė mane į kiemo vidurį. Ištiesiau delniukus ir stebėjau, kaip snaigės ant jų leidžiasi ir tirpsta. Tokios trapios, lengvos, pirmosios...
Taip būčiau prastovėjusi visą vakarą, bet išgirdau mamos balsą ir grįžau namo.
