Norvegija yra valstybė Šiaurės Europoje. Tai - labiausiai į šiaurę nutolęs Europos žemyno kyšulys, todėl šalies pavadinimas ir reiškia „kelias į šiaurę”. Šalia pakrantės yra apie šimtas penkiasdešimt tūkstančių salų ir salelių. Norvegijoje taip pat yra ir įspūdingo dydžio Skandinavijos kalnai. Mes susižavėjome šia šalimi, taigi nusprendėme ją aplankyti.
Pasiekusios kelionės tikslą – Norvegijos viešbutį palikome savo lagaminus ir išvykome apžiūrėti Norvegijos Vigelando statulų parką. Ši vieta mus užkerėjo, nes skulptūros atrodė įdomios ir tikroviškos, o kiekviena skulptūros dalelytė buvo kruopščiai išskaptuota. Mes per savo trumpą gyvenimą niekada nesvajojome išvysti tokio reginio.Apžiūrėjusios įspūdingas skulptūras, išvykome į kalnus. Čia išvydome fiordus, apsnigtus medžius ir nardėme po milžiniškas sniego pusnis. Taip pat regėjome galybę gyvūnų: elnių bandas, šermuonėlius, barsukus, lūšis ir bebrus. Supratome, kad Norvegijos gamta yra ypatinga.
Besistebėdamos nuostabiu Norvegijos grožiu, pasiklydome. Staiga už akių užkliuvo sodyba, o šalia - jos nedidelis tvartelis. Ten buvo girdėti avių mekenimas ir vištų kudakavimas. Pasibeldėme į trobelės duris. Jas atidarė akiniuotas, garbanotais plaukais vyras.
Tai buvo Peras Petersonas. Jis vienišius ir atsiskyrėlis, pelnęs skaitomiausio Norvegijos rašytojo vardą. Mes papasakojome jam, kad pasiklydome ir paklausėme, ar galėtų atiduoti mums Skandinavijos kalnų žemėlapį. Ponas Petersonas žaibišku greičiu nuskuodė į virtuvėlę, pagriebė žemėlapį ir pačiupo knygą kietu viršeliu.
Mūsų spėtas pamėgti rašytojas pribėgęs tarė:
- Mergaitės, štai jums kalnų žemėlapis ir mano naujoji knyga už tai, kad jūs vienintelės mane čia aplankėte.
Mes padėkojome už žemėlapį ir pridūrėme, jog nemokame norvegų kalbos ir, nors labai norėtume, negalime priimti jo naujosios knygos. Atsisveikinome ir nužygiavome savo keliu. Iš šio neilgo, bet įdomaus susitikimo supratome, kad Peras Petersonas yra nuostabi ir supratinga asmenybė.
Grįžusios po sunkios ir įspūdžių pilnos dienos, susidėjome daiktus rytojaus kelionei namo – į Lietuvą.
Po daiktų krovimosi išvargome ir nusprendėme atsipalaiduoti verandoje su arbatėle. Kai ten įžengėme kažkas sušvito danguje. Pakėlėme galvas viršun... TAI ŠIAURĖS PAŠVAISTĖ!!! Mes pirmą kartą pamatėme ją savo akimis. Jos grožiui apsakyti neradome žodžių. Grožėjomės pašvaiste visą naktį, kol užmigome.Ryte pabudome sustirusios nuo šalčio, tad stryktelėjome vidun, griebėme lagaminus ir nuliuoksėjom į Lietuvą. Ši kelionė buvo pati nuostabiausia ir nerealiausia mūsų gyvenime.
