Samuelis Dičius, Danielė Puidokaitė, Estera Suboč
Buvo graži pirmadienio popietė. Suskambo skambutis, kuris reiškė technologijų pamokos pradžią. Susirinko mokiniai. Tarp jų buvo mokytojos numylėtinis, darbštuolis mokinys Dimitrijus. Technologijos, rankų darbai – pats mėgstamiausias jo užsiėmimas, tik ne klasėje. Čia iš jo tyčiodavosi bendraklasiai berniukai.
Dimitrijus buvo ne toks kaip visi. Jis buvo stambus, oranžinių plaukų, mėlynų akių, didele, kumpa nosimi ir spuoguotu veidu, bet darbščių rankų. Jam nerūpėjo jo išvaizda, labiau rūpėjo rankdarbiai. Jis buvo labiau linkęs i muzikos ir dailės meną ir tikrai jam tai sekdavosi... Tačiau kiti berniukai to nesuprato, ypač Danielius. Jis tikras pašaipūnas, nemėgo Dimitrijaus. Dažnai iš jo šaipydavosi ir kartais be jokio gailesčio, neatsižvelgdamas į jo jausmus ir skausmą.
Ši diena buvo ne išimtis, todėl Danielius pristojo prie vargšelio:
– Sveikas, kumpanosi, kaip tau dar nenusibodo megzti šitą mergaitišką kepurę? Nors gal geriau nusimegzk naują megztinį, nes su šituo vaikštai jau nuo pirmos klasės.
– Tegul mezga tą savo kepurę, nors nesimatys tų jo bjaurių, ryžų, susivėlusių plaukų, –nenusileidžia Danieliaus draugas Jonas.
– Atstokit! – verkšlenančiu balsu išspaudžia Dimitrijus. – Oi, dar apsiverk, – menkinančiai ištaria Jonas.
– Oi, mamytės trūksta. Koks nevykėlis, – be gailesčio prideda Danielius ir spjauna ant Dimitrijaus suolo.
– Šniurkšt, – vaidindamas, kad nieko nepastebėjo, Dimitrijus bando sulaikyti ašaras.
– Spiriam tą išsigimėlį kuo toliau nuo mūsų, – pasiūlo dar vienas berniukas Herkus.
– Še tau! – stumdamas kėdę dar spėja sušukti Danielius.
Dimitrijus pargriūna ant grindų. Visa klasė juokiasi, o Danielius garsiausiai:
– Oi, koks nevykėlis! Storas išsigimėlis. Dabar gulėdamas žliumbs ilgiausiai, – nesulaikydamas juoko šaukia skriaudėjas.
– Gavo ryža kiaulė ko nusipelnė, – su džiaugsmu Danielių papildo Jonas.
Dimitrijus nenori atsikelti net ir tada, kai baigiasi pamoka. Jis tik balsu rauda....
Niekas jo nesuprato. Net mokytojai. Jie niekada nekreipdavo dėmesio į mokykloje vykstančias patyčias. Jie visi praeidavo pro šalį, nekreipdavo dėmesio į labiausiai įskaudintą vaiką mokykloje – Dimitrijų. Iš jo šaipydavosi ir kieme, ir šeimoje. Jo tėvai buvo turtingi, tačiau neskirdavo vargšeliui dėmesio. Jie tiesiog duodavo jam pinigų ir net nesirūpindavo ką jų vaikas veikia, kaip jam sekasi, ką valgo, kur yra... Dimitrijaus jausmai tėvams visada buvo didžiulė paslaptis, kurios niekas nenorėjo žinoti. Nerūpestingieji net nežinojo, kada jų vienintelio sūnaus gimtadienis. Jie tik žinojo, jog berniukui patinka įvairūs rankdarbiai ir iš to net patys dažnai šaipydavosi. Niekam nerūpėjo Dimitrijaus jausmai ir pasiekimai, net patiems artimiausiems žmonėms. Dimitrijus nekentė savo gyvenimo. O dar labiau savo klasioko Danieliaus.
– O, pasirodė mūsų mielasis Dimitrijus, ak, ne taip pasakiau – mieloji Dimitrija,– kitą rytą Danielius prikimba prie Dimitrijaus. Neatstoja ir geriausias Danieliaus draugas Jonas:
– Tai ką megsi šiandien, kiaulyt? O gal tu nesupranti tokios kalbos? Kriu kriu kriu? Gal aiškiau kaip tokiai nupenėtai kiaulei? – menkinančiu balsu pasako Jonas.
– Aš ne paršas... Ir kalbu paprastai, kaip ir visi kiti... – bijodamas, ištaria Dimitrijus. – Nejaugi?? O kodėl tu toks purvinas? Matosi, nesiprausei šimtą metų. Iš tavo plaukų galima aliejų spaust! – nenustoja Danielius. Jau matosi, Dimitrijui kaupiasi didelės, skaidrios, pilnos neapsakomo skausmo ašaros.... Tačiau nenaudėliai neatstoja. Tęsia:
– Na va, vėl žliumbia. Kada tu nustosi?!! Nesveikas mažvaikis. Tu tikra mergaitė! Tau patinka tai kuo domisi mūsų klasiokės! Ar tai normalu?? – pasižiūri į Joną nelaukdamas jokio atsakymo...
– Tu turėtum elgtis kaip mes visi – kaip tikri vyrai, o ne kaip žirna kiaulytė!! – Danielius pradėjo šaukti ant Dimitrijaus.
Vargšelis nesusivaldė:
– Pats tu storas, kvaila nosimi, veidas tavo kaip arklio didelis ir kreivas!!! – šie žodžiai nuskambėjo per visą klasę. Dimitrijus pats pajuto, kad dabar jam baigsis labai blogai...
Ir jis nesuklydo. Visi į jį atsisuko ir vargšeliui nespėjus ištarti nė žodžio, berniukai parvertę jį nuo kėdės, pradėjo spardyti. Dimitrijus bandė prisidengti veidą, bet tuomet nukentėdavo pilvas. Po kiek laiko Jonas spjovė Dimitrijui i veidą. Dar po kelių smūgių iš nosies pasipylė kraujas. Nenorėdamas nusileisti, Danielius stipriai užsimojęs iš kumščio smogė Dimitrijui į pilvą, kuris iš skausmo net negalėjo ištarti nei žodžio. Staiga į klasę įžengė dailės mokytojas ponas Stanislovas. Jis net pabalo iš siaubo, kai pamatė sudaužytą Dimitrijaus kūną. Po kelių sekundžių tylos Stanislovas išspyrė neklaužadas į direktoriaus kabinetą (kurio visi labai bijojo dėl baisios išvaizdos ir griežtų bausmių), o pats pasikvietęs medicinos seselę bandė badėti Dimitrijui.
Kai Dimitrijus pagaliau atgavo sąmonę, jis pastebėjo, jog visi išsižioję vėpso į sužeistąjį. Vargšelis neiškentęs tiesiog rėkte išrėkė:
– Ko spoksot?! Jūsų klausiu, kvailiai, ko spoksot?!
– Mes tiesiog norim tau padėti...– atsakė susigėdusi Eugenija
– Ačiū!!! Jūs man jau pakankamai padėjote!!! Nebenoriu daugiau jūsų net akyse matyt!!!
– Apsiramink, Dyma. Viskas gerai. Tuos durnius reik seniai išvežt į psichuškę...– pridūrė Alikas, – nesinervink!
– AHA!!! Taip tau imsiu ir lyg niekur nieko apsiraminsiu!!!
– Tau viskas normaliai su smegenim?? – neatstoja Alikas.
– Kaip man gali būt su smegenim viskas gerai, jeigu kažkas nuolat jas daužo tiek žodžiais, tiek kumščiais? Tu net neįsivaizduoji, kaip man skaudu.
– Gana!!! – iš visų plaučių sušuko Dimitrijus, – daugiau niekada manęs gyvenime nepamatysit!!!
– Kodėl? – išsigandusi ir vos sulaikiusi ašaras ištarė Eugenija.
– Nes aš varysiu šokt nuo kokio nors tilto ar šiaip nuo ko!!! Jūs man įkyrėjot iki kaulų smegenų!!!
– Ramiau, Dyma…
– Aš nejuokauju…
Dimitrijus išėjo iš mokyklos. Visi taip išsigando šių žodžių, jog nedrįso, net oro įkvėpt. Vienintelė Eugenija nubėgo paskui. Ji kreipėsi į Dimitrijų visais įkalbinamais žodžiais, kad tik jis nedarytų to, ką ketino. Tačiau nieko nepavyko. Galiausiai, besiginčydami, jie priėjo prie tilto. Eugenijai smarkiai pradėjo daužytis širdis, kad vos neiššoko iš krūtinės. Ji maldavo Dimitrijų, kad jis neitų arčiau turėklų, tačiau tai buvo beprasmiška. Mergaitė pradėjo drebėti ir verkti. Jos skaidrios ašaros tekėjo, kaip sraunus upelis, jog atrodė, kad tas upelis niekada nesustos. Dimitrijus irgi pasruvo ašaromis. Jam pasidarė gera, kad nors vienam žmogui jis parūpo jo paskutinę gyvenimo minutę. Jaunuolis pasižiūrėjo į Eugeniją ir paklausė, kodėl staiga Eugenijai jis parūpo, ji nedrąsiai pakėlė savo ašaromis pasruvusias akis ir pasakė tai, ko Dimitrijus niekada nebuvo girdėjęs, niekada.
– Tu man esi brangus... – šie žodžiai taip sujaudino jį, kad jam net galva apsvaigo… Daugiau jis nieko nenorėjo daryti, tik priglausti ją šiltai prie savęs.
Nuo to laiko Dimitrijus ir Eugenija visuomet buvo kartu. Jie per pertraukas dviese megzdavo ir niekas iš Dimitrijaus daugiau net nebandė šaipytis. Mat Eugenija buvo pati populiariausia mergaitė klasėje. Ji visada užstodavo ir apgindavo draugą. Visą laiką buvęs liūdnas Dimitrijus pagaliau pradėjo šypsotis ir dėl to jis amžinai liks dėkingas savo gelbėtojai – Eugenijai.
