Konradas Miloševičius
Praeitą žiemą išvažiavau į Norvegiją pakopinėti po kalnus. Mano planai buvo tokie: išsinuomoti namelį prie ežerėlio kažkur kalnuose, ten pernakvoti, ryte dviem dienom išvykti į kalnus ir grįžti.
Tačiau viskas įvyko truputį kitaip. Visų pirma, atvykęs aš nuspendžiau išbandyti, ar ledas ant ežero tvirtas. Pasiėmiau netoli gulinčią lazdą ir pabaksnojau prieš save. Ledas buvo tvirtas. Drąsiai žengiau priekin. Nuėjau iki vidurio, kai ledas netikėtai pavojingai sutraškėjo. Ėmiau bėgti atgal. Įskylimas ėmė lėkti paskui mane, buvo beveik pasiekęs, bet aš staigiai atšokau į šoną. Įskilimas staigiai pasuko link manęs.
Nespėjau susivokti, o jau buvau po vandeniu. Kūną sukaustė ledinis šalis. Supratau:
– Jei greitai neištrūksiu iš čia, mane sutrauks mėšlungis. Bandžiau iškilti į paviršių, tačiau kur aš įsmukau, buvo užslinkęs ledas. Daužiau jį, bet nieko nelaimėjau. Tuomet rankomis ėmiau ieškoti, pro kur galėčiau išlįsti. Jaučiau, jog ima apleisti jėgos. Tuomet iškilau į paviršių. Pagaliau!
Sėdėjau su antklode namuose prieš židinį. Po truputį ėmiau šilti, pasidaręs arbatos, visiškai atgavau jėgas. Tada pradėjau planuoti, ką veiksiu toliau. Susikroviau kuprinę ir atsiguliau į lovą. Rytoj laukia sunki diena!
Kitą rytą anksti atsikėliau ir išėjau į lauką. Patraukiau į šiaurę, aukštyn į kalnus. Priėjęs statų skardį, už savęs pamačiau olą. Staiga iš jos išbėgo meška, ji bėgo tiesiai į mane. Nieko gero nesugebėjau sugalvot, taigi tik sustingau ir nebekvėpavau. Stipriai ir drėgnai šnopuodama, meška pribėgo prie manęs. Ilgokai pauosčiusi aplaižė ir mieguistai urgzdama įlindo atgal į olą.
Nors čia ir buvo puiki vieta stovyklavietei, prisibijojau meškos, taigi dar šiek tiek palipau aukštyn, kol radau plokščią plotelį. Pasistatyti palapinę buvo sunkoka, nes pūtė stiprus ir šaltas vėjas. Galiausiai palapinė buvo pastatyta. Nors atrodė apgailėtinai, buvo patenkinama.
Naktį mane pažadino šaltis. O ne! Mano palapinę vėjas nešė link kalno krašto. Taip išsigandau, jog viską pamiršęs ėmiau dumti link savo mobiliojo namelio. Per vėlu! Palapinė nusklendė pavėjui tolyn nuo kalno. Taip sutrikau, kad net nejaučiau šalčio ir erzinančio vėjo.
Tamsoje ėmiau leistis žemyn. Švietė pilnatis, taigi šiaip ne taip mačiau, kur einu. Nusigavau iki lokio olos. Nežinojau, ką daryti, taigi paskubomis pasimeldžiau, jog meška manęs nesuėstų ir įbėgau į olą. Buvau sustiręs į ožio ragą.
Atsibudau, kai lauke jau ryškiai švietė saulė. Sunkiai suvokiau, kad dar esu gyvas. Paskutinės mano akimirkos buvo tokios apgailėtinos – leisgyvis, sustiręs. Jaučiausi baisiai išalkęs, tad išbėgau į lauką ir ėmiau leistis žemyn.
Praėjo nemažai laiko, kol pasiekiau savo lūšnelę. Pribėgęs prie telefono skubiai paskambinau draugui, kad atvažiuotų manęs paimti. Tada sušveičiau kelias skardines konservuoto maisto ir laukiau...
