Tikriausiai kiekvienas paauglys susiduria su bendravimo problemomis. Tai būna skaudžios ir nemalonios situacijos, tokios, kaip pašaipos, mušimasis. Dažniausiai tai vyksta mokyklose, mokyklose, kuriose niekas nekreipia į tai dėmesio ir su tuo nekovoja. Šiuo klausimu neišsiskiria ir Raistelėnų pagrindinė mokykla. Čia taip pat yra patyčių, pravardžiavimų, kabinėjimosi prie silpnesnių ir, kas svarbiausia, į tai niekas nekreipia dėmesio. Taigi, papasakosiu jums vieną istoriją, kuri nutiko Raistelėnų pagrindinėje mokykloje.
Šioje mokykloje kiekvienas mokinys žinojo devintokus: moksliuką Dominyką ir Pauliaus gaują. Domas buvo visų konkursų prizininkas, „dešimtukininkas“. Tačiau niekas nenorėjo būti vaikino vietoje, nes iš jo visi tyčiojosi. Tikriausiai daug bendraamžių norėjo pabandyti apginti Domą, bet giliai širdyje žinojo: jei apgins berniuką, turės labai daug nemalonumų su Pauliaus šutve. Taigi visi tylėjo, nuo mažiausio iki didžiausio, o mokytojai nekreipė į tai jokio dėmesio.
Kiekvieną rytą Domui tekdavo nemalonus susitikimas su garsėjančia žiaurumu ,,Pauliaus vilkų” gauja. Beveik kiekvienas rytas prasidėdavo šitaip:
– Sveikas Domukai, moksliukai, gerasis mamyčiuk, – Domas, nieko neatsakęs, nueidavo toliau, bet Paulius nenusileisdavo ir garsiai surikdavo:
– Ar girdi? Domai, aš su tavimi kalbu! Matau, tu nepagarbiai elgiesi su už tave pranašesniu! Na, vaikinai, parodykit, kas yra pagarba...
Tada prasidėdavo muštynės, visi gaujos nariai atimdavo iš Domo kuprinę, išmėtydavo jo knygas, vadovėlius, sąsiuvinius, stumdydavo, spardydavo moksliuką ir, išgirdę skambutį į pamoką, gauja išsibėgiodavo. Vaikinas ramiai susirinkdavo knygas ir nuliūdęs įeidavo į klasę...
Vargšas Dominykas. Ir taip kiekvieną rytą. Jis niekada neverkdavo prie kitų, bet kai tik grįždavo, puldavo į lovą ir verkdavo ištisas valandas. Deja, bet Domui ašaros niekuo nepadėdavo. O juk šitaip gyventi buvo daugiau nebeįmanoma! Domas manė, jog visi jo nekenčia, nemėgsta ir yra prieš jį. Galvojo, kad jis niekam nereikalingas ir nenaudingas. Reikėjo kažką daryti. Bet ką? Domas nežinojo. O dar šį šeštadienį su klase privalėsiantis eiti į operos ir baleto teatrą. Domui vėl mintyse sukosi viena įkyri mintis: „Ir vėl būsiu pravardžiuojamas, mušamas...“.
Štai ir atėjo ta diena, kai Domas su klase eis į operos ir baleto teatrą. Vaikinas ryte gražiai susišukavo, apsirengė ir išžygiavo iš namų ir, kaip kiekvieną rytą, prie mokyklos vartų jį pasitiko Paulius su savo gauja.
– Sveiks, gražuoliuk, – tarė šaipydamasis Paulius.
– Tai ko nesisveikini, gal mūsų nematai per savo gražumą? – pašaipiai paklausė vienas iš šutvės narių.
– Atstokit nuo manęs! – supykęs sušuko Dominykas.
– Ne, o kodėl turėtume? Mes juk norime tave gražiau sušukuoti!
– Nieko man iš jūsų nereikia, – tarė moksliukas ir jau norėjo pralįsti pro gaują, bet vienas iš „ Pauliaus vilkų“ gaujos narių pačiupo jį už pakarpos.
– Nori muštynių? Nori elgtis grubiai? Mes sutinkame, elgsimės su tavimi grubiai.
– Atstokit nuo manęs, man rei... – devintokas neužbaigė sakinio, nes Paulius smogė jam į veidą.
Dar nespėjęs atsitokėti Dominykas pajuto smūgius iš nugaros į kojas, staiga pasipylė smūgiai į veidą, kruvinu veidu vaikinas bandė priešintis, bet veltui. Kažkas, pakirtęs pakinklius, jį pargriovė ant žemės, Paulius iš kojos smogė į pilvą, vienas stipresnių gaujos narių pradėjo tempti už plaukų, galvą daužyti į asfaltuotą ir snieguotą šaligatvį. Domas buvo jau beveik praradęs sąmonę. Paulius, pamatęs, kad auka labai prastai jaučiasi, sušuko:
– Gana, užtenka, gavo tai, ko nusipelnė liurbiai, moksliukai ir įvairūs menkystos. Beje, gražuoliuk, dabar tu žymiai gražesnis ir patrauklesnis! Tuomet atsisukęs į leisgyvį Dominyką kreipėsi:
– O tu, kvaily, jei kam nors pasiskųsi, tau šakės.
Tuomet Paulius su gauja paslapčia nubėgo į mokyklos tualetą nusiplauti kraują.
O tuo metu prie mokyklos vartų leisgyvis ir paslikas gulėjo vargšas Dominykas. Kaip tyčia pro šalį ėjo pagyvenęs vyriškis ir, pamatęs begulintį vaikiną, labai išsigando.
- Kas tau atsitiko, vaikine? – paklausė maloniu balsu.
- Oooooi, – vangiai sudejavo Domas.
- Gal galiu kuo nors padėti?
- Nieko man nėra, – grubiai atkirto, nes jam buvo pasakyta, kad niekam neprasitartų.
- Jeigu nepasakysi, pranešiu policijai! - grasino nepažįstamasis.
- Ne, ne! Gerai jau, gerai pasakysiu, tik niekam nesakykite. Mane primušė „Pauliaus vilkų“ gauja.
Vyriškis tik pakraipė galvą ir pasakė:
- Eime su manim. Juk nedrybsosi čia visą laiką. Vyras padėjo vaikinui atsistoti ir jiedu nuėjo.
Vyriškis Domą nuvedė į savo namus, rūpestingai apžiūrėjo žaizdas, nuplovė, sutvarstė. Domas, tik dabar suprato ir atpažino šį vyrą – tai kiemsargis Jonas iš šalia esančios mokyklos kiemo. Berniukui visada jis atrodydavo toks rimtas, piktas. Galbūt buvo užsidaręs savyje? Bet dabar Domas suprato, kad šis žmogus yra labai geros širdies, paslaugus, draugiškas. Kiemsargis užvirė arbatos ir pavaišino berniuką sausainiais. Vyrai laimingi šnekučiavosi ir Domas, atvirai pasikalbėjęs su kiemsargiu, širdyje pajuto, kad jis ir Jonas abu yra šiek tiek panašūs: abu kentėję nuo savo bendraamžių, abu jie buvo patyčių objektai savo mokyklose. Išgėrę arbatos, išėjo pasivaikščioti į lauką, ežero pakrante. Besikalbant Dominykas suprato, kad visą laiką reikia būti nuoširdžiam, elgtis maloniai, susirasti draugų, džiaugtis gyvenime viskuo, būti savimi, kad ir kaip nesisektų ir jei atrodytų, kad niekas tavęs nemyli, reikia žinoti, kad Dievas, tėvai, tikri draugai tave visada myli, niekada nepaliks, visada padės.
Vyrai bevaikščiodami vakare, ramioje prieblandoje išgirdo šūksnius ir neaiškius garsus, lyg kažkas būtų įlūžęs į užšalusį ežerą, nubėgę link įvykio vietos išvydo bandantį išlipti iš ledinio vandens Paulių, taip tą patį Paulių, kuris šiandien su savo gauja sumušė vargšą Dominyką ir paliko likimo valiai. Vyrukai, nieko nelaukę, nudūmė pas nelaimėlį ir nesunkiai išvilko ant ežero kranto, vienintelis skenduolio žodis buvo „ačiū“. Visi nuėjo į Jono namus, kur Paulius sušilo. Vyrai rimtai pasikalbėjo apie patyčias, muštynes. Devintokai susitarė, kad nebesipyks, nieko neskriaus, neapkalbinės už akių, kad apgins jei kas kitas bandys lįsti ar kitaip kabinėsis. Linksmai praleidę laiką, vaikinai grįžo namo.
