Julius Krasovskis, Viltė Savickaitė, Auksė Sprauniūtė
Suskambėjo skambutis. Didžiulė minia vaikų triukšmingai bildėjo koridoriumi klasių link. Nekantriai, besigrūsdami jie suėjo į klases, tik septintokai dar būriavosi prie durų. Pagaliau pasigirdo aiškūs ir tvirti mokytojos žingsniai.
– Vėl su savo kabliukais, – sušnibždėjo Mingailei į ausį Diana.
Mingailė linktelėjo, bet nieko neatsakė. Tikriausiai dėl to, kad mokytoja jau buvo visai šalia. Ji atrakino klasę ir vaikai nenorom įėjo vidun.
Prasidėjo pati nemėgstamiausia septintokų pamoka – etika. Jie ir taip nemėgo, kai jiems aiškina, kaip reikia elgtis, o dar kai aiškintojas yra tokia mokytoja, kaip Živilė, tai pamoka iš viso tapo nepakenčiama.
Septintokai labai nemėgo etikos mokytojos. Ji buvo pasipūtusi, griežta ir visiškai neįdomiai vesdavo pamoką. Jos išvaizda buvo „įspūdinga“… Ilgi, garbanoti, blondiniški plaukai, aptempti drabužiai ir visada tie patys aukštakulniai batai. Nors taip pat mokytoja mėgo segėti sijonėlį ir trumpą palaidinę, kuri mokykloje atrodė labai vulgariai. Mokytojos veidas buvo išraiškingas: storas sluoksnis pudros, tamsūs ir ryškūs akių šešėliai, ryškiai raudonos lūpos. Apranga su makiažu nelabai derėjo ir tai iš karto pastebėjo Mingailė ir Diana. Šios dvi panelės buvo geriausios mokyklos mados žinovės. Jos taip pat, kaip ir mokytoja, mėgo stilingai rengtis. Mingailė buvo labai pasipūtusi, nes žinojo, kad daugeliui mokyklos berniukų ji krito į akį. Diana nebuvo tokia graži kaip Mingailė, tačiau to nežinojo ir įsivaizdavo esanti gražiausia mokyklos mergaitė.
Pagaliau suskambėjo skambutis į ilgai lauktą pertrauką. Berniukų gauja, kaip ir eilinį kartą, nubildėjo į krepšinio aikštelę, o mergaitės buriavosi tualete prie veidrodžio. Tik staiga pro duris įžengė Aistė. Visos subruzdo, pradėjo kažką šnibždėtis. Ir netikėtai prabilo mokyklos pasipūtėlė Ugnė:
– Ha! Pasižiūrėkit, kas atėjo! Gal lūpytes pasidažyti? Bet Aistei dar toli iki tokio aukšto lygio, kad blizgį turėtų!!! – visos pradėjo juoktis, tik Aistei nebuvo linksma. Išėjus iš tualeto ir nusiplovus rankas, jai pastojo kelią Gabriele.
– Tai ką? Net nepasižiūrėsi į veidrodį? – prabilo Gabrielė.
– Taigi, žinoma, kad ji nežiūrės! Jaučiu net neišdrįstų pasižiūrėti į savo tokį bjaurų veidą! – pasišaipė Mingailė.
– O tu nieko nepasakysi? Ko tu tyli? Stovi kaip žadą praradusi? Taigi sakom, pasižiūrėk į veidrodį, nes kitaip neišleisim iš tualeto! – paliepė Gabrielė
– Bet… Aš… Nenoriu!!! Kodėl aš turiu jūsų visų klausyti? – susigraudinusi sušnibždėjo Aistė.
– Ką tu pasakei? Kaip tu tokia neišsilavinusi gali taip bjauriai su manim kalbėti? Juk aš pati gražiausia, o tu... – nebaigusios savo žodžių ir išgirdusios skambutį, stumdydamos Aistę, visos mergaitės nubėgo klasės link – juk turbūt žinojo, jog laukia fizikos pamoka. Iš toli dar matėsi, kaip Dominykas burkuoja su savo mylimąja Simona, kaip Tomas tyčiom spiria Daumantui į koją, ir kaip nuo Aistės skruosto nurieda ledinė ašara.
Iš tiesų, tuo metu Aistė labai blogai jautėsi. Jos galvoje pynėsi įvairūs, ramybės neduodantys klausimai. „Už ką?” – galvojo ji. „Ką aš blogo padariau, kad jos taip su manimi elgiasi?” Ji norėjo su kuo nors pasikalbėti, paklausti patarimo, kam nors pasiguosti, bet atrodė, kad nėra tokio žmogaus, kuriuo ji galėtų visiškai pasitikėti. Galbūt Daumantas, nes ir jis yra panašioje situacijoje, bet juk jis berniukas... O berniukai dažnai nesupranta mergaičių jausmų. „Aš tik vėl apsijuoksiu ir dar visi ims mane su jį pora vadinti... Ne, geriau jau aš patylėsiu”, – pasakė sau Aistė ir nurijo savyje susikaupusį kartėlį. „Aš niekam nereikalinga, geriau jau buvo man negimti”, – daugybė siaubingų minčių sukosi jos galvoje. „Ką man daryti?”.
Staiga ji susiprato, kad kita pamoka – fizika ir nuskubėjo klasės link.
Vos tik ji įžengė į klasę, mokytoja iš karto paklausė Aistės:
– Kodėl pavėlavai? – visos mergaitės, sėdėjusios gale, pradėjo tyliai juoktis, nes jos melagingai įskundė Aistę, jog ši tas minutes, kurias pavėlavo, žaidė mobiliuoju telefonu.
– Aš užtrukau tualete, – ramiai atsakė Aistė.
– Kodėl meluoji? – susierzinusi paklausė mokytoja.
– Aš nemeluoju, – šiek tiek su nerimu atsakė Aistė.
– Tavo klasiokės man sakė, kad tu tas minutes pražaidei telefonu.
– Bet... Bet... Jos... Jos meluoja, – vos iškošė Aistė. Ašara nuriedėjo jos skruostu.
– Baik čia žliumbti! – pasigirdo šūksmai iš galo.
– Verksnė!
– Melagė! – toliau tęsėsi užgaulingi šūksmai.
Aistė, neiškentusi, pasiėmė kuprinę ir, apsiašarojusi, išbėgo iš klasės.
Ilgai ji nesirodė mokykloje. Mokytojai pradėjo rūpintis, kas vyksta tarp bendraamžių. ,,Gal... Toks dalykas kaip patyčios?“, – manė vieni. „Bet ne, taip tikrai negalėtų atsitikti mūsų mokykloje. Čia vaikai tokie draugiški, mandagūs, linksmi... Jie negalėtų tyčiotis, įžeidinėti vieni kitų.“. Taip klaidingai manė mokytojai, nieko nenutuokdami apie tikrą vaikų bendravimą...
Po ilgo laiko pasirodė Aistė, bet, sugrįžusi, ji sužinojo naujieną, kad pagausėjo jų klasė. Atėjo naujokė! Ogi ir iš labai turtingos šeimos, išsipusčiusi, gražaus sudėjimo, nuostabių žvilgančių plaukų, apsirėdžiusi stilingais rūbais. Aistė manė, jog prisijungė dar viena nelemta mergiotė prie pašaipų klubo. Bet ji apsiriko. Iš pradžių prie Emilijos kibo visos fyfos ir gražuoliai berniukai, manė, jog ji kaip tik prie kompanijos, bet neilgai tie pataikavimai tęsėsi. Vėliau suprato, kad ji kitokia, nei tos pasipūtėlės. Ji paprasta, draugiška, ir džiaugiasi, ką turi, nesididžiuoja dėl savo turtų. Aistė nelabai ją pažinojo ir nenorėjo su ja susipažinti, nes tik galvojo, kad ją ims išjuoks, o ji jausis dar labiau paniekinta. Bet vieną pertrauką Aistė ėjo ankštu koridoriumi ir netikėtai susidūrė su Emilija.
– Sveika, – tarė Emilija. – Kaip sekasi?
– Normaliai, – tyliai atsakė Aistė.
– Kodėl tu tokia liūdna?
– O kas tau darbo? – piktokai atsakė Aistė.
– Nieko, tik norėjau tau padėti, – paprastai atsakė Emilija.
– Padėti... man? – Aistė pirmą kartą išgirdo taip draugiškai ištartus žodžius.
– Žinoma. Aš girdėjau, ką jos apie tave šnekėjo, bet netikiu tuo. Manau, kad tu labai miela, tik tau reikėtų atskleisti save.
– Tikrai taip manai? – Aistė kilstelėjo galvą.
– Aišku, o kaip kitaip. Kai tik atėjau į klasę, iškart norėjau su tavimi susipažinti. Tu kitokia, nei tos pasipūtėlės, tu nebijai būti savimi. Mane visada žavi tokie žmonės.
– Tu nemeluoji? – Aistė nusišypsojo.
– O kaip tu gražiai atrodai, kai šypsaisi. Klausyk, gal norėtum ateiti šiandien pas mane į svečius?
Aistė nežinojo, ką ir besakyti.
Sutartu laiku Aistė pasibeldė į Emilijos namų duris ir buvo labai maloniai priimta. Mergaitės, besišnekučiuodamos, išgėrė po puodelį arbatos, o paskui Emilija nusivedė naują draugę į savo kambarį ir aprodė drabužius, knygas, kosmetiką. Aistė pavydžiai žvelgė į prabanga tviskančius daiktus, nes jos tėvai nebuvo labai turtingi ir tokių brangių daiktų jai nepirkdavo. Ji mintimis peržvelgė savo kambarį ir nudėvėtus, sesers jau nešiotus daiktus ir liūdnai nuleido galvą. Supratingoji Emilija įžvelgė nusivylimą Aistės akyse ir jai į galvą šovė nuostabi mintis.
Kitą rytą, suskambėjus skambučiui, Emilija su Aiste įžengė į klasę.
Visi klasės draugai aiktelėjo išvydę neregėtą reginį, o ypač klasės gražuolės. Emilijos dėka Aistė atrodė nuostabiai. Ji buvo apsirengusi naujais madingais rūbais, apsiavusi lakuotais bateliais, ištiesinusi plaukus, labai gražiai išryškinusi savo veido bruožus vienu tušo brūkštelėjimu. Visos klasės gražuolės prišoko prie Aistės. Ji tapo pati gražiausia ir populiariausia mergaitė mokykloje. Bet jos charakteris išliko toks pats nuolankus, ta pati šypsena, toks pats elgesys. Aistė nepamiršo savo draugės Emilijos, jos gailestingumo, draugiškumo. Taip pat išliko pasitikėjimas viena kita. Klasės pasipūtėlės, pamačiusios Aistę puikiai atrodant, bet išliekant tokio pat gero charakterio, nuolankiai atsiprašė Aistės už bjaurų elgesį. Visi klasės draugai ėmė sutarti kuo puikiausiai, draugiškai leisdavo laiką. Visi pagaliau išmoko gyvenimo pamoką: nesišaipyti vienas iš kito, nes jiems gali atsitikti tas pats ir suprato, kad vieno žmogaus pagalba nuskriaustajam gali pakeisti visą bendravimą su juo.
