Mokslo metų pabaigoje septintokų klasė, išsiilgusi nuotykių, ruošėsi į išvyką. Dėl vienos priežasties ši išvyka bus ne tokia maloni. Dėl kaimietės Rugilės. Ji nori važiuoti su visais kartu. Bendraklasiai nusprendė išvykoje Rugilę paerzinti, todėl sutiko ją priimti į savo būrį. Visi susikrovė kuprines, susėdo ant dviračių ir išvažiavo. Važiuoti reikėjo neilgai, pro mažą kaimelį ir nedidelį miškelį. Atvažiavę pasistatė palapines, apžiūrėjo gyvenvietę. O tada prasidėjo linksmybės. Vieni žaidė žaidimus, kiti maudėsi, prie laužo kepė kepsnius, dainavo linksmas dainas. Tačiau pamatę neapsakomai gražų saulėlydį, visi susėdo ant nedidelio kalniuko ir žiūrėdami kramsnojo gardžius sumuštinius.
Vaizdas nepakartojamas. Atrodo lyg saulė susilieja su ežeru. Saulė tokia apvali ir raudona, net vanduo įgauna jos atspalvių. Ežeras skaidrus ir tyras, matosi plaukiojančios žuvytės. Kitame krante auga sodriai žalia žolė, plyti laukai, geltoni kviečiai ir šieno kupetos. Kur ne kur stovi nedideli namukai. Kaimas vakare toks ramus ir gražus, bet ne ką prastesnis vaizdas ir čia, vaikų stovyklavietėje. Ją septintokai įsikūrė ant kalvelės, apaugusios dobilais bei ramunėmis. Kalvelę supa žalios ir tankios girios. Naktimis jose vaikštinėti baugu, bet tik ne tokį gražų vakarą. Tuoj nusileis saulė, patekės mėnulis ir visi išvys nuostabiai žėrinčias žvaigždes. Vaikus užplūsta nuostabus jausmas, bet jį išsklaido besiartinanti Rugilė.
- O, žiūrėkit! Ateina Rugilė! - sušuko Saška.
- Ta kaimietė? - nusistebėjo Nikita.
- Aha,- pritarė Saškai Lukas.
- Ką ji čia veikia? - paklausė Svieta. - Taigi ji savo lygio draugų turi Bezdoniškėse.
- Tikriausiai blusuota kvailė ir kaime neturi draugų, tai prie mūsų kaip utelė prisikabino, - paaiškino Karolina.
- Rugilė debilė! - Šaukia visi išvien.
- O kaip ji bjauriai atrodo! - aiktelėjo Solveiga.
Iš Rugilės visi šaiposi, nes mergaitė gyvena kaime. Ji yra tamsaus gymio, ant veido yra daug apgamų ir strazdanų. Rugilės akys pilkos, o tankūs antakiai žvilgsnį daro rūstų. Jos plaukai trumpi ir juodi. Pati Rugilė žemo ūgio, apkūni. Ji dėvi baltą žvejo kepuraitę su kišenėlėmis, rausvą palaidinukę, kurios rankovės purvinos. Taip pat mergaitė užsimetusi išblukusią, pilką liemenę, sulopytus džinsus bei sportinius batelius. Galbūt kaime ją ir vadintų gražuole, bet tik ne čia, bendraklasių būryje.
Prisiartinusi Rugilė tarė:
- Tik pažiūrėkit, koks gražus vakaras kitame ežero krante!
- Jo jo, tave gi kaimas traukia, - išsiviepė Karolina.
- Tai va, dabar vakaras, o per naktį gali nuplaukti į kitą krantą.
- Po mėšlą palakstysi ir musių paėsi, namus prisiminsi, - šaiposi Nikita.
- Na tikrai, taigi ir savo gaivų kvapą atgausi, - kikena Svieta.
- O jums neatrodo, kad jos gaivus kvapelis niekada ir nebuvo pranykęs! - tarė Solveiga.
- Jo, tai gal ją į ežerą įmetam, tai bent jau musės aplink neskraidžios, - pasiūlė Lukas.
- Davai, - sutiko Saška.
- Ėėė, palaukit, o gal ji plaukti nemoka!- sušuko Svieta.
- Nesijaudink. Taigi pažiūrėk į jos lašinius ant pilvo! Ten visas gelbėjimosi ratas, - paniekinamai tarė Solveiga.
Berniukai paėmė šaukiančią Rugilę už kojų ir įmetė į ežerą. Vaikai juokdamiesi nubėgo į miškelį ir nematė ašarų, tekančių Rugilės skruostu. Mergaitė nubėgo į palapinę ir, karčiai verkdama, užmigo, o vaikai sėdėjo po medžiu ir šnekučiavosi:
- Manau, jos poodinis sluoksnis per daug storas, kad praleistų vandenį, - džiūgaudama tarė Karolina.
- Vandenėlio jai neužteko, tai gal ir varlę į kaimietės palapinę įmetam, - pasiūlė Lukas.
- Puiki mintis, - pritarė Solveiga.
Taigi pokštininkai pradėjo ieškoti varlės, su kuria galėtų išgąsdinti Rugilę. Iš pradžių jiems niekaip nesisekė, tačiau nenustojo tikėję savo sėkme. Netikėtai nuėjęs prie ežero, Saška pamatė varlę, kuri buvo prie pat jo kojų. Tuomet jis ją sučiupo ir nunešė parodyti savo draugams. Draugai buvo patenkinti radiniu ir kuo skubiau pradėjo eiti palapinių link. Sugrįžę į stovyklą, vaikai atsargiai paleido taip ilgai ieškotą gyvūnėlį į Rugilės palapinę. Tada visi laimingi ir juokdamasi išsiskirstė po savo būstus ir laukė rytojaus, kada išgirs, kaip miegojo jų taip nekenčiama bendraklasė.
Rugilė, atsikėlusi anksti ryte, pamatė ant suolo susėdusius visus savo klasės draugus ir smalsiai žiūrinčius į ją.
- Tai kaip miegojai, kaimiete!?- pašaipiai sušuko Karolina.
Rugilė pagalvojo ir nedrąsiai atsakė:
- Nelabai gerai miegojau. Kažkas lyg ir šokinėjo per mane, bet nelabai pajaučiau ir nežinau, kas tai buvo.
- Tai jau tikrai. Į tavo palapinę reikia tarantulą paleisti, tai bemat kaip kiaulė žviegt pradėsi, nes tokioms kaip tu taip ir reikia,- nužvelgdama Rugilę pasakė Svieta.
Visi pradėjo juoktis ir badyti ją pirštais, o Rugilė tik stovėjo ir bandė visą tai atlaikyti, tačiau pašaipos nesibaigė.
- Tai gal jau supratai, kas galėjo ant tavęs šokinėti, žviegianti kaimiete!?- paklausė Lukas.
- Dar ne, bet aš...
- Ką tu!? Tavo protas kaip pirmoko! Kaip tu nesupratai, kad tavo palapinėje buvo varlė, kurią mes ten paleidome! - pertraukdama Rugilę, pasakė Solveiga.
Rugilė negalėjo viso to iškęsti, tad vėl grįžo į palapinę ir visą dieną ten verkdama prabuvo. Visi kiti iš jos šaipėsi ir galvojo, kaip dar galėtų vargšelę įskaudinti.
Sugalvojo ją pakviesti važinėtis dviračiais, o tada galės pasišaipyti iš netikelės nerangumo. Rugilė, nors ir nenorėdama, sutiko ir visi patraukė kelio link. Septintokai važiuodami vis šnabždėjosi ir kikeno, o mergaitė nujautė kažką blogo. Tarp bendraamžių ir mergaitės tvyrojo įtampa. Kelias vingiavo viršukalne. Kelkraščių nebuvo, jų vietą užėmė status skardis. Rugilė jautėsi nejaukiai, norėjo sprukti iš čia kuo greičiau, bet bijojo, jog pašaipūnai vėl imsis savo darbo. Vaikinai važiavo nelaikydami rankomis dviračio vairo. Jie šaipėsi iš Rugilės, kad ji yra vyriško sudėjimo ir turi mokėti šitokį triuką. Visi tik ir laukė progos, kai mergaitė suklys, kad galėtų iš jos pasijuokti. Nelaimėlė, apimta nevilties, paleido rankomis dviračio vairą. Šis pasisuko, ratai pakrypo ir klykianti Rugilė nugarmėjo skardžiu. Skriaudėjai išsigandę sužiuro žemyn. Apačioje gulėjo sulankstytas dviratis ir kraujuojanti jų bendraklasė. Ši buvo be sąmonės. Svieta iškvietė greitąją pagalbą, o kiti vaikai stovėjo be žado. Dėl to dar ilgai jie jaus kaltę. Netrukus atvyko medikai ir nugabeno vargšę mergaitę į ligoninę.
