Kalba yra labai svarbi tautai. Ji – valstybės pamatas, ant kurios statoma jos ateitis. Kalba – tai tautos gyvybė, tautos ugnis. Pasak kalbininko Jono Jablonskio, kalboje tauta pasisako, kas esanti, ko verta. Tautos kalboje yra išdėstyta visa jos prigimtis – istorija, būdo savybės, siela. Kalbos išlikimui ir tobulėjimui labai svarbus raštas. Romėnai sakė: “Žodžiai nuskrenda, raštas lieka”. Neturėdamos rašto kalbos yra pasmerktos išnykti.
Raštas Lietuvoje sunkiai skynėsi kelią. XIII – XIV a. Lietuvoje buvo rašoma lotynų ir slavų kanceliarine kalba, kurią mokėjo vos keletas žmonių. Lotyniškai buvo rašomi laiškai, sutartys, kurias pasirašydavo karaliai ir kunigaikščiai, bet paprastiems žmonėms šis raštas buvo neprieinamas. 1547 m. Martynas Mažvydas Karaliaučiuje išleido “Katekizmą”, kurį galėjo skaityti ir iš jo mokytis net paprasti valstiečiai. Jo nuopelnas buvo didžiulis, nes jis davė pradžią lietuviškajai raštijai. Po to raštas pasišventusių žmonių dėka augo toliau. XVIII a. Kristijonas Donelaitis parašė pirmąjį grožinį kūrinį, poemą “Metai”. Po kiek laiko Simonas Daukantas parašė pirmąją Lietuvos istoriją. Šie ir kiti kūriniai buvo svarbūs tolimesnei lietuvių raštijos raidai.
Deja, lietuviškas raštas neilgai galėjo džiaugtis laisve. 1864 m. rusų valdžia uždraudė rašyti ir spausdinti lietuviškas knygas lotyniškomis raidėmis. Lietuviškai buvo galima rašyti tik rusišku raidynu – kirilica. Taip caro valdžia norėjo surusinti lietuvius, nes be rašto jie pamirštų savo kalbą. Laimei, atsirado tokių drąsuolių, kurie gabeno draudžiamas knygas iš Karaliaučiaus ir platino Lietuvoje. Tokie žmonės buvo vadinami knygnešiais. Jų darbas buvo labai sunkus ir pavojingas, mat žandarai gaudydavo ir bausdavo knygnešius. Bausmės buvo įvairios: nuo vienerių metų kalėjimo iki ištrėmimo į Sibirą.O ten laukė sunkus gyvenimas: alkis, šaltis, nepriteklius. Mažai kas iš ten grįžo atgal į tėvynę... Kovo 16-tąją Lietuva mini knygnešių dieną ir prisimena sunkų jų darbą.
1904 m. lietuviškasis raštas pagaliau atgavo laivę. Daug ką jam teko patirti, daug išgyventi ir štai jis prieš jus. Tačiau ar branginame jį, ar saugojame? Ar švari mūsų kalba, mūsų žodis? Juk daug žmonių savo galvas padėjo, kad mes dabar galėtume laisvai kalbėti lietuviškai, rašyti lietuviškomis raidėmis. Tad saugokime ir tausokime tai, dėl ko senovės lietuviai taip kovojo.
Raštas Lietuvoje sunkiai skynėsi kelią. XIII – XIV a. Lietuvoje buvo rašoma lotynų ir slavų kanceliarine kalba, kurią mokėjo vos keletas žmonių. Lotyniškai buvo rašomi laiškai, sutartys, kurias pasirašydavo karaliai ir kunigaikščiai, bet paprastiems žmonėms šis raštas buvo neprieinamas. 1547 m. Martynas Mažvydas Karaliaučiuje išleido “Katekizmą”, kurį galėjo skaityti ir iš jo mokytis net paprasti valstiečiai. Jo nuopelnas buvo didžiulis, nes jis davė pradžią lietuviškajai raštijai. Po to raštas pasišventusių žmonių dėka augo toliau. XVIII a. Kristijonas Donelaitis parašė pirmąjį grožinį kūrinį, poemą “Metai”. Po kiek laiko Simonas Daukantas parašė pirmąją Lietuvos istoriją. Šie ir kiti kūriniai buvo svarbūs tolimesnei lietuvių raštijos raidai.
Deja, lietuviškas raštas neilgai galėjo džiaugtis laisve. 1864 m. rusų valdžia uždraudė rašyti ir spausdinti lietuviškas knygas lotyniškomis raidėmis. Lietuviškai buvo galima rašyti tik rusišku raidynu – kirilica. Taip caro valdžia norėjo surusinti lietuvius, nes be rašto jie pamirštų savo kalbą. Laimei, atsirado tokių drąsuolių, kurie gabeno draudžiamas knygas iš Karaliaučiaus ir platino Lietuvoje. Tokie žmonės buvo vadinami knygnešiais. Jų darbas buvo labai sunkus ir pavojingas, mat žandarai gaudydavo ir bausdavo knygnešius. Bausmės buvo įvairios: nuo vienerių metų kalėjimo iki ištrėmimo į Sibirą.O ten laukė sunkus gyvenimas: alkis, šaltis, nepriteklius. Mažai kas iš ten grįžo atgal į tėvynę... Kovo 16-tąją Lietuva mini knygnešių dieną ir prisimena sunkų jų darbą.
1904 m. lietuviškasis raštas pagaliau atgavo laivę. Daug ką jam teko patirti, daug išgyventi ir štai jis prieš jus. Tačiau ar branginame jį, ar saugojame? Ar švari mūsų kalba, mūsų žodis? Juk daug žmonių savo galvas padėjo, kad mes dabar galėtume laisvai kalbėti lietuviškai, rašyti lietuviškomis raidėmis. Tad saugokime ir tausokime tai, dėl ko senovės lietuviai taip kovojo.
